Pirmoji mokykla intelekto negalių turintiems vaikams
Lietuvoje specialiuoju ugdymu imta rūpintis 1931 m., įsteigus pirmąją Lietuvoje pagalbinę mokyklą intelekto negalių turintiems moksleiviams. Mokyklos pirmajame skyriuje mokėsi penkiolika moksleivių, o jos pirmuoju vadovu tapo Jonas Laužikas, pirmasis Lietuvoje kvalifikuotas specialiojo ugdymo pedagogas.
pirmuoju mokyklos vadovu tapo Jonas Laužikas, pirmasis Lietuvoje kvalifikuotas specialiojo ugdymo pedagogas
Mokytojams trūko patirties dirbant su neįgaliais mokiniais, todėl labiau patyrę specialistai dalinosi patirtimi, vesdami atviras pamokas ir konsultuodami kolegas.
Pokario metais mokykla nepajėgė priimi visų vaikų, kuriems buvo reikalingas specialus ugdymas. Todėl buvo didinamos patalpos, priimami nauji mokytoja, penkiose klasėse mokėsi apie 90 moksleivių.
Internatinė mokykla
1948 m. prie mokyklos atidarytas internatas ir dirbtuvės. Mokinių mokykloje-internate daugėjant, ji perkelta į patalpas su dideliu kiemu ir trimis pastatais, kuriuose buvo internatas, klasės, raštinė, skaitykla, profesinio darbinio mokymo klasės, sandėliai.
Lietuvių kalba, skaičiavimas ir gamta buvo mokami pagal specialią, o likusieji dalykai pagal bendrojo lavinimo programą. 1949 m. mokyklai tapus septynmete, išleista pirmoji septynmetės mokyklos laida.
Pamokos, amatai ir laisvalaikis
Kačerginėje, senoje vasarvietėje šalia Nemuno, auklėtiniai leido vasaros atostogas, maudydamiesi, sportuodami, grybaudami, rinkdami vaistažoles ir talkindami kolūkyje.
Deja, pirmiesiems auklėtojams trūko patirties, o mokyklai būtinų lėšų. Mokytojai ir auklėtojai tobulinosi kursuose, kuriuose dėstė J. Laužikas, V. Karužienė, M. Striupavičiūtė, A. Jurgutis ir kiti šios srities specialistai.
6 deš. pradžioje moksleivių kalba pradėjo rūpintis pirmoji mokyklos logopedė, o mokykloje dirbo daugiau nei 30 pedagogų. Veikė būreliai mičiūrininkų, literatų, sporto, darbų, meno saviveiklos būreliai.
Dvylikamečiai ir vyresni buvo mokomi amato (siuvimo, batsiuvio, staliaus, pynėjo), atliko praktiką įmonėse, buvo įdarbinami fabrikuose ir gamyklose. Vėliau nepopuliarias specialybes keitė aktualios, kaip antai, šaltkalvio, daržininko ar gėlininko specialybės.
Mokinių daugėjant, dirbta ir dviem pamainom. Šešto dešimtmečio pabaigoje gerėjo mokymosi sąlygos, organizuoti koncertai, ekskursijos (pavyzdžiui, 5 dienų ekskursija garlaiviu Kuršių mariose).
Įsikuriama dabartiniame
Mokyklos vieta Kaune daug kartų keitėsi. 1961 m. mokyklai įsikūrus dabartiniame pastate Tunelio g. 41., klasės imtos skirstyti į specialiąsias ir lavinamąsias.
Trūkstant mokymo priemonių, mokytojai patys jas gamino, praturtindami mokamuosius kabinetus ir sukurdami saugias darbo vietas – kūrybines laboratorijas. Moksleivių ir pedagogų kūryba buvo demonstruojama vaizdinių priemonių ir mokinių darbų parodose, o patirtimi pasidalinti konferencijose. Į mokyklą kviečiami įvairių sričių specialistai, vykdomos išvykos ir ekskursijos.
Atkūrus nepriklausomybę, į mokyklą sugrįžo katalikiškos tradicijos: mokytasi lietuviškų giesmių, vyko spaudos atgavimo, knygos, Lietuvos kariuomenės dienos, mokyklai talkino JAV lietuvių pedagogai, kito ugdymo turinys, vyko netradicinės pamokos („Knygnešiai“, „Vilniaus atgavimas“, „Trys karaliai“ ir kt.)
Mokyklos patalpas papuošė mokytojos su mokiniais išaustas kilimas „Pirmoji lietuviška knyga“.
Mokykloje organizuoti renginiai, sukurti tautiniai rūbai saviveiklininkams, įvairūs badymo technika išausti kilimai – paveikslai, kuriais išpuošta mokykla, mokytojo nutapytas Vytauto Didžiojo portretas, medžio darbai ir jais išpuošta, kaimo sodybos dvasią atspindėjusi lietuvių tautinė svetainė. Pastarojoje vykdavo mokinių, mokytojų, svečių susibūrimai, seminarai, švenčių paminėjimai, etnokultūros pamokos vaikams ir mokinių darbų parodėlės. Minint mokyklos 60-metį, monsinjoras kun. J. Poderis pašventino mokyklos pastatus.
Mokyklai suteiktas Jono Laužiko vardas
2010 m. mokykla pavadinta Jono Laužiko vardu, o jos istorija įamžinta mokyklos raidos muziejuje: mokyklos metraštyje, dvejuose albumuose ir ilgametės mokyklos darbuotojos Irenos Liucijos Kerelytės knygoje „Specialiojo ugdymo raida Kauno mieste“.
Kauno Jono Laužiko mokyklos mokytojai, vesdami pamokas, rengdami mokinių darbelių parodas kitose mokyklose ir institucijose, prisidėjo prie to, kad visuomenė priimtų neįgalų vaiką ir suaugusį žmogų tokį, koks jis yra. Šiuo metu tai bendrojo lavinimo mokykla, išlaikoma valstybės ir pavaldi Kauno miesto savivaldybei.
Mokykloje moksleiviai mokosi 1-10 specialiosiose ir 1-13 lavinamosiose klasėse nuo 6 iki 21-erių metų. Pagal gydytojų rekomendacijas moksleiviai lanko koreguojamosios kūno kultūros arba specialiosios medicininės grupės pratybas. Visiems lavinamųjų klasių moksleiviams rengiamos gydomosios gimnastikos pamokos.
Visi moksleiviai yra specialiosios olimpiados dalyviai. Individualios ir grupinės logopedinės pratybos rengiamos visų klasių moksleiviams. Mokyklos auklėtinių sveikata rūpinasi psichiatrė, pediatrė ir bendrosios praktikos slaugytoja. Teikiamos psichologo, socialinio pedagogo paslaugos, veikia biblioteka ir bendrabutis.
Mokyklos vadovai
1931 – 1938 Jonas Laužikas
1938 – 1944 Pranas Katinas
1944 Valerija Čiurlionytė – Karužienė
1945 Petras Grigas
1945 – 1958 Vanda Jurgutienė
1958 – 1963 Stanislovas Ugianskis
1963 – 1971 Vytautas Cibulskas
1971 – 1990 Vincas Šatavičius
Parengta pagal Irenos Liucijos Kerelytės knygą „Specialiojo ugdymo raida Kauno mieste“.